Santykių paslaptys

Originalas rusų kalba
Išversta svetainėje verciame.lt

Šri Šri Ravi Šankaro kalba:  

Kokia yra santykių paslaptis? Kaip jie klostosi?

Iš pradžių atsiranda trauka: kažkam jaučiate simpatiją. Bet kai labai lengvai gaunate tą, kas jus traukia, susižavėjimas dingsta. Jis dingsta labai greitai. Jei gauti tą, kas jus traukia, yra šiek tiek sunkiau, jus įsimylite. Ar jums taip buvo nutikę, ar stebėjote panašius dalykus?

Taigi jūs įsimylite. Kas gi vyksta toliau? Labai greitai prasideda "muilo opera". Jūs kažką mylite ir atiduodate save, o po to pradedate reikalauti. O kai prasideda reikalavimas, meilės sumažėja. Visas jaudulys, džiaugsmas - viskas tarsi ištirpsta. Ir tada sakote: "O, aš padariau klaidą". Ir dabar stengiatės atsikratyti santykių, kuriuose yra skausmo ir kančių. O atsikratę, jūs tuoj pat pradedate naujus santykius. Susirandate naują žmogų. Ir viskas kartojasi.

Tad ką gi norite sužinoti apie santykius? Iš tikrųjų norite sužinoti, kaip juos padaryti patvarius. Teisingai? Kokią paslaptį norite sužinoti? Kaip padaryti juos patvarius. Bet ne tai, kaip juos užbaigti. Aišku, tai nėra paslaptis. Tą visi žino. Tiesiog dažniau paspauskite vieną ar keletą mygtukų. Štai ir viskas, ko reikia.

Visuose santykiuose yra labai svarbu trys dalykai: teisingas suvokimas, teisingas stebėjimas ir teisinga išraiška.

Neretai žmonės sako, kad niekas jų nesupranta. O vietoj to galima būtų pasakyti, kad jūs netinkamai save išreiškiate. Jei kreipiatės lietuviškai į ispaną, jis, aišku, jūsų nesupras. Tam reikia teisingo suvokimo, tikro suvokimo. Teisingas suvokimas ateina tada, kai padedate save į kito žmogaus vietą. Kai matote situaciją jo akimis.

Teisingas suvokimas. Ir teisingas stebėjimas. Gerai, tarkime, supratote viską teisingai, bet kaip reaguojate, kokie jūsų jausmai, kokie motyvai, kokios mintys atsiranda jūsų viduje? Labai svarbu stebėti savo protą - tai antras svarbus aspektas. Stebėti tai, kas jūsų viduje, stebėti pojūčius, polinkius, įpročius — tas irgi labai svarbu. Kito žmogaus suvokimas, toliau - savęs stebėjimas. Ir tinkama išraiška. Mes turime tinkamai save išreikšti.

Visas gyvenimas - tai pamoka, skirta tik šiems 3 dalykams: suvokimui, stebėjimui ir išreiškimui. Bet kuri jūsų klaida iš tikrųjų nėra klaida. Tai svarbiausių gyvenimo aspektų pažinimo procesas. Na, ką pasakysite, argi ne taip? Suvokimą reikia praplėsti. Reikia matyti ne tik išorinę žmogaus pusę. Jei žmogus bamba arba kabinėjasi, mes manome, kad jis atsakingas už savo elgesį. Bet pažvelgus plačiau, daugybė dalykų susijungia į bendrą paveikslą: jei jis kabinėjasi ar nerimauja, tai reiškia, kad patyrė vienokį ar kitokį stresą. Ir tai atsispindi santykiuose. Todėl žvelkite į viską plačiai. Reikia ne kaltinti kitą už tą ką jis padarė arba daro, o priimti jį ir pažvelgtį į jį platesniame kontekste. Tai padės santykiams. Tai yra pirmoji paslaptis.

Antra: sugebėjimas duoti. Be abejo, jūs visa tai žinote: santykiai reiškia davimą. Ir tegul antras žmogus irgi duoda tuo pat metu. Tarkime, jūs darote viską, atliekate visą tarnavimą ir neleidžiate kitam padaryti ką nors mainais. Jūs atimate iš jo savigarbos jausmą. Kartais žmonės sako: "O, aš tiek padariau, o šis žmogus vis tiek manęs nemyli". Nes kitam tai nemalonu. Meilė yra ten, kur yra abipusis davimas. O tas įmanoma, kai jūs suteikiate kitam galimybę kažką padaryti jums. Tam reikia sugebėjimo. Matote, reikia mokėti padaryti taip, kad ir kitas galėtų padaryti savo įnašą. Be reikalavimų. Mes žinome tik vieną būdą pasiekti tą, kad kitas kažką mums darytų: reikalauti. O jei jūsų partneris nieko dėl jūsų nedaro, ši meilė negali ilgai tęstis. Nes jūs pradedate savęs gailėtis ir sakyti: "Aš padariau viską. Mane išnaudojo". Jūs sakote: "Mane išnaudoja". Bet jūs irgi turite jį išnaudoti. Jeigu jūs norite, kad jūsų meilė augtų, žodžius "mane išnaudoja" reikia pašalinti iš savo sąmonės. Supraskite: jus išnaudoja, nes jūs esate naudingi. Jei būtumėte nenaudingi, ar jus galėtų išnaudoti? Taip atsitinka beveik visuose santykiuose, nes nemokame padaryti taip, kad ir kitas žmogus padarytų savo įnašą. Ar sutinkate?

Žinote, senovės Indijoje, senais laikais tinkamą atidavimą vadino "dakšina". Senovėje vaikus vesdavo į mokyklas, kuriose jie mokydavosi pas meistrą, pas mokytoją — 8 metus, 12 metų. Po 12 metų turėjo padaryti kažką mainais. Ką nors atiduoti. Padėkoti mokytojui. Sumokėti už mokslus. Mokestis už mokslus turėjo būti "dakšina", t. y. turėjo būti mokamas su didele išmintimi, išmanant, kaip tą daryti. Labai įdomu, kaip jie tą darydavo. Tarkime, vienoje klasėje mokėsi du berniukai: turtingas ir neturtingas. Būdavo vienas klasės kambarys visiems: princams ir skurdžiams. Jie mokydavosi vienoje klasėje. Ir meistras liepdavo vargšui, labai neturtingam vaikui atnešti pinigų. O karaliaus sūnui, princui — atlikti kokį juodą darbą. Ir štai, berniukui iš neturtingos šeimos reikia atnešti 10 auksinių monetų. Ką jam daryti? Jis neturi tokių pinigų. Jeigu tą patį pasakytų princui, jam būtų labai paprasta. Kas tie dešimt - jis atneštų visą tūkstantį. Jam tai labai nesudėtinga. Bet neturtingas berniukas turės vaikščioti gatvėmis, kurti eilėraščius, piešti, rašyti pjesę ar dar ką, nukreipti visus savo kūrybinius sugebėjimus tam, kad gautų tuos pinigus ir ateitų pas mokytoją. Ir šis atidavimo procesas netgi išlavins jo sugebėjimus. Jam atsiras pasitikėjimas savimi: "Taip, man liepė atnešti 10 auksinių monetų. Jei nesugebėčiau to padaryti, mokytojas man nebūtų liepęs. O kadangi jis taip liepė, vadinasi, aš galiu tai padaryti". Ir su šiuo pasitikėjimu jis ims veikti ir užsidirbs tuos pinigus. Norėdamas juos uždirbti, jis pasitelks visus savo gebėjimus. Tas pats princui — jam bus liepta šluoti gatves. Jo paprašys nueiti ir atlikti kokį juodą darbą. Ir jis sužinos, supras, kaip jaučiasi tarnas. Ir taps jautrus. Jo jautrumas žmonėms padidės, nors jis gyvena rūmuose.

Toks abipusis atidavimas, "dakšina", labai svarbus bet kuriuose santykiuose. Reikia daryti taip, kad ir kitas darytų ką nors jums ir nesijaustų esąs "niekingas kirminas". Jis turi suvokti savo svarbą. Kad meilė klėstėtų, savo svarbos suvokimas yra būtinas. Tai antras svarbus momentas, antra paslaptis.

Trečias santykių aspektas: duoti žmogui laisvos erdvės. Kai jūs kažką mylite, tiesiog užsilipate jam ant sprando. Neleidžiate jam kvėpuoti, jam trūksta oro. O oro trūkumas žlugdo meilę. Reikia duoti kitam laisvos erdvės. Ir turėti jos pačiam. Gerbkite savo ir kito erdvę, kartais ilsėkitės vienas nuo kito. Senovėje žmonės tai žinojo. Žinote, buvo sakoma, kad vieną mėnesį per metus vyras ir žmona neturi įeiti pro tas pačias duris. Ir jie siųsdavo žmoną į motinos namus. Ir per šį mėnesį paštininkai turėjo daugiausiai darbo. Nes šis mėnuo sukeldavo tiek ilgesio, jie pradėdavo rašyti eiles, išnaudoti visus savo meninius sugebėjimus. Iš miesto į miestą skrisdavo meilės laiškai. Kad meilė klestėtų, reikia stipraus geismo. O stipriam geismui reikia šiek tiek laisvos erdvės. Jei jūs sunaikinate geismą, jei neleidžiate jam egzistuoti savo santykiuose — gal tai net šiek tiek skaudu, bet to neišvengsi. O kitaip meilė neaugs. Susižavėjimas dings. Todėl duokite kitam žmogui laisvos erdvės ir turėkite šios erdvės patys.

O ketvirtas santykių aspektas yra toks, kad reikia juos laikyti desertu. O ne pagrindiniu patiekalu. Jeigu jūsų gyvenime yra kažkokia kryptis, kažkoks tikslas, tuomet jūs judate ta linkme, ir santykiai juda kartu su jumis. Jeigu susitelkiate tik ties santykiais, aš jums pasakysiu, kad iš to neišeis nieko gero. Negalima valgyti deserto vietoj pagrindinio patiekalo. Jo neįmanoma taip valgyti. Suprantate, jei jūs turite tikslą gyvenime, jei abiejų tikslas vienodas, jūs judėsite kartu ta linkme, ir jūsų santykiai bus stipresni. Na, ką pasakysite? Žinoma, aš nesu autoritetas šiuo klausimu. Remiuosi savo stebėjimais, savo suvokimu to, kas vyksta pasaulyje. Taip vyksta jau daug amžių. Reikia turėti gyvenime kažkokį tikslą, kažko siekti. Tarnauti. Suprantate, gyventi dėl visų kitų žmonių. Ar žinote, kiek pinigų išleidžiate savo santykiams? Pagalvokite apie tai. Esu įsitikinęs, kad sau išleidžiate gerokai mažiau. Žymiai daugiau pinigų jūs išleidžiate santykiams, negu sau. Ir, žinoma, jūs pamirštate apie tarnavimą. Vieno žmogaus neužtenka, tarnaukite visiems žmonėms. Mokėjimas dalintis su kitais ir jiems tarnauti padidina mūsų sugebėjimą mylėti ir priimti. O jei jūs abu turite tokį tikslą, jei abu judate šia linkme, esu įsitikinęs, kad neturėsite problemų.

Pažįstu vieną tokią porą. Žinote, ką pasakė žmona? "Panditdži, aš gyvenu su vyru jau 25 metus, bet negaliu rasti jame nė vieno trūkumo". Ji pasakė: "Nematau šiame žmoguje nė vieno trūkumo". Jie abu užsiima socialine pagalba. Tai yra taip nuostabu, ir jie medituoja, randa laiko sau. Noriu pasakyti, juk to siekia kiekvienas, tiesa? Todėl kai yra bendri interesai, bendras tikslas, bendras kelias, tai padeda santykiams. O ne viso laiko ir energijos sutelkimas vien į santykius.

Santykiuose reikia meilės, ne tik traukos. Traukoje yra agresija, meilėje — paklusnumas. Toks yra skirtumas tarp meilės ir abipusės traukos. Nors trauka — tai pirmas laiptas, bet negalima stovėti ant šio pirmo laipto per ilgai. Reikia kilti aukščiau, o tai yra meilė. Geriems santykiams reikia tarnystės.

Geri santykiai pagrįsti ne poreikiu gauti, bet noru kažką duoti. Neretai sakote: "O, man nuobodu, man reikia su kuo nors susidraugauti". O aš klausiu: "Jei tau nuobodu su savimi, kaip gi kitam bus nuobodu su tavimi?" Kažkurį laiką atrodote įdomus žmogus, bet po kelių dienų ar savaičių nustojate išreikšti save ir pabostate vienas kitam. Dėl to, kad jumyse nėra gelmės. Bet jei esate centruoti, jei suprantate save, savo protą, jei esate ramūs, nekarštligiški... Žinote, juk nemėgstame būti kartu su žmonėmis, kurie yra apimti karštligiško nerimo. Karštligiškumas atstumia. Aišku, nebent jūs esate tiek nuolankus, kad bet kuris karštligiškumas jau neturi reikšmės. Bet ypač santykiuose toks karštligiškumas viską gadina. Kai esate įsimylėję, jūs vis kalbate, kalbate, kalbate, kalbate... Kam sakyti tiek žodžių? Galima tiesiog tyliai sėdėti ir šypsotis, mėgautis saulėlydžiu ir būti šalia. Mokykitės būti su mylimu žmogumi tyloje — tai yra menas. Nes įsimylėjęs žmogus nežino, apie ką kalba. Jūs sakote kažką, dėl ko vėliau gailitės, kas gali įžeisti kitą žmogų. Įsimylėjusio intelektas tyli. Aš turiu omeny meilę santykiuose. Nes jūsų intelektas miega, jūs esate tarsi rūke. O rūke jūs nesuvokiate, ką kalbate ir nesuprantate, kaip jūsų plepalai gali paveikti kitą žmogų. O vėliau, po 10 dienų, ar net po 10 metų sužinosite, kad kuris nors jūsų pokštas labai įžeidė kitą žmogų. Kam iš jūsų buvo taip atsitikę? Argi taip nėra? Beveik visada taip yra. Todėl, kai esate centruoti ir atsikratę karštligiškumo, jums nenuobodu su pačiu savimi, ir jūsų žavesys lieka napajudinamas. Kuo arčiau jūsų yra žmogus, tuo daugiau jis mato žavesio. Čia centruotumo, sąsajos su savo tikruoju "Aš" giliai savyje paslaptis. Suprantate? Kadaise Ananda paklausė Budos: "Buda, aš stebiu tave 40 metų. Dieną ir naktį. Bet negaliu suprasti vieno: kasdien tu esi dar nuostabesnis. Kiekvieną akimirką, kurią tave matau, tu esi naujas". Tokia yra mūsų sąmonės prigimtis. Matote, mūsų protas nėra ežeras su stovinčiu vandeniu. Tai yra upė, kuri teka. Greitai teka. Suprantate apie ką aš? Todėl, kai tekame kartu su ta upe, kai esame dabartyje, mes nesigailime dėl praeities ir neišgyvename dėl ateities. Žinote, viena iš meilės savybių yra jos amžinybė. Kai jūs kažką mylite, norite, kad ta akimirka tęstųsi amžinai. Mes turime būti kartu visada. Taip turi būti visada. Taip mes sakome, ar ne? Visada, amžinai. Meilė nemirtinga. Ji yra už laiko ribų. Ir to mes ir siekiame, čia mūsų prigimtis, mūsų šaltinis. Tiesiog atsisakykite trumpam visų kitų reikalų ir pasinerkite į tylą, ir atrasite savyje didžiulę jėgą, ir jūsų žavesys taps amžinas. Jūsų meilė taps besąlygiška. Jūs jau ne kartą girdėjote apie besąlygišką meilę. Bet vien žodžiai nepadės. Tai turi būti mumyse, mūsų buvime. Suprantate, apie ką aš? Galima valandų valandas skaityti vienas kitam paskaitas apie meilę, bet jei jos nespinduliuojate, kokia tai meilė? O visa esmė ta, kad mes nesirūpiname dėl savo buvimo kokybės. Mūsų buvimas praranda patrauklumą. Iš pradžių pritraukėte vienas kitą, bet kai jūsų buvimas tampa neįdomus, trauka dingsta, ir jūs tiesiog slankiojate aplink savo partnerį. Jums nuobodu, bet nenorite prisipažinti, kad jums nuobodu, nenorite įžeisti kito žmogaus. Bet jis galvoja lygiai taip pat! Tarp jūsų protų yra didžiulis atstumas, nors išoriškai tai nepasireiškia. Kaip įveikti šį atstumą? Tik gerinant save, savo buvimą. Suprantate? Žiūrėkite: kai jūs išeinate iš lėktuvo, stiuardesė palydi jus žodžiais "geros jums dienos". Bet ji neturi to omeny! Tačiau jei tą patį jums pasakys kažkas labai artimas, brangus žmogus: senelė, mama, sesuo, brolis, — tai paliečia jūsų širdį. Nes už šitų žodžių yra labai didelis jausmas. Todėl jei bent kartą pasakysite kam nors "aš tave myliu", šiuose žodžiuose turi būti labai didelis jausmas. Bet neverta nuolat jų kartoti. Jūs nuliūdęs ir sakote: "Labas, mieloji". Jūs sakote „mieloji“, o viduje jus tai nuliūdina. Gal bandote tuo paslėpti savo nusivylimą ir kartojate "mieloji, mieloji, mieloji". Už šių žodžių nėra jausmo, ir todėl santykiai tampa tokie skausmingi ir dažnai nutrūksta.

Mūsų meilė nesensta. Ji miršta uždaryta. Tikriausiai didžiausias mirštamumas mūsų visuomenėje yra meilės mirštamumas. Tarpusavio santykių mirštamumas. Ar ne taip?

Raskite laiko sau, savaitę per metus, pabūkite su gamta, stebėkite bangas, vandenyną, paukščius, patylėkite. Visi tie pokalbiai nieko mums neduoda, nieko neišreiškia. Jie tik sukelia nesupratimą, teisingai? Aišku, žodžiai yra labai svarbūs, bet jie turi ribas. Žodžių tikslas yra sukurti jūsų viduje tylą, žodžių tikslas yra sukurti ramybę jūsų viduje. Jei jūsų žodžiai sukuria ramybę, jūs panaudojote juos teisingai. Jei jie skatina jus tobulėti, panaudojote juos teisingai. Bet neretai, kai esame tarsi rūke, naudojame žodžius, neturinčius reikšmės, prasmės, gėlmės. Pažvelkite į vaiko akis: jis spinduliuoja tiek meilės! Vaiko draugijoje yra šitiek meilės. Ir mes turime valyti save, savo buvimo kokybę. Juk niekada nedarome nieko, kad išvalytume savo protą, savo buvimą, teisingai? Pavyzdžiui, jaučiate pyktį, susijaudinimą, įtampą, pavydą, nusivylimą. Šios mintys pavirsta jūsų kūno dalelėmis ir lieka jame kažkokiu pavidalu. Tampa arba kūno sandaros dalimi, arba jos cheminės sudėties dalimi. Tik gilus poilsis, teisingas kvėpavimas ir badavimas gali jus nuo jų išvaduoti. Jei jūs medituojate, skirkite sau bent pusę valandos per savaitę. Kartą per savaitę. Ir kvėpuojate per šį laiką. Jūs galite pašalinti šias daleles ir atgaivinti save. Na, tarkime, jūs netikite kvėpavimu. Nieko baisaus. Tuomet badaukite. Bet vėlgi, nedarykite to savarankiškai, iš knygų — raskite gerą mokytoją. Paprastą gydytoją arba naturopatą. Tą, kuris išmano badavimą. Ir jo prižiūrimi badaukite 10 dienų, 12, 15... Su vandeniu, sultimis. Ir tuomet toksinai pasišalina iš jūsų kūno. Tai tikrai padeda.

Tiesa, tam reikės dar daugiau laiko, nes išeiti iš badavimo reikia labai lėtai. Jeigu neturite laiko kvėpuoti, kaip rasite laiko badauti?

Meditacija — jos nėra ko bijoti. Kas yra meditacija? Tai gilus poilsis. Visiškas atsipalaidavimas. Poilsis budrumo būsenoje. Jūsų akys užmerktos, bet viduje jūs budrūs ir leidžiate savo kūnui pasiekti labai didelį atsipalaidavimą. Meditacija irgi padeda atsikratyti šių toksinų. Ir tuomet jūsų buvimas tampa malonus, stebuklingas, nuostabus. Jūsų žavesys pradės nuolat augti. Jūs galite vaikščioti į grožio saloną, daryti makiažą, gražiai rengtis ir taip toliau, bet jeigu viduje esate įsitempę, tai matosi iš jūsų veido, teisingai? Jūs galite būti nelabai gražūs, bet jeigu jūsų protas turi žavesio, jeigu jūsų sąmonėje yra nekaltumas, to neįmanoma išreikšti žodžiais. Mes visi nuo gimimo turime šias savybes. Bet kažkur kelyje mes jas praradome. Tiesiog užeikite į vaikų darželį ir pažiūrėkite į vaikų veidus. Pažiūrėkite, koks jose džiaugsmas, ramybė, grožis. O po to eikite į mokyklą, į pradines klases, į vidurines, o po to į universitetą. Ir jūs pamatysite milžinišką skirtumą. Ir juk tai mes darome? Ir tokiam išsilavinimui mes leidžiame laiką, pinigus, energiją? Tam, kad pasidarytume vis labiau nelaimingesni ir pilni stresų? Ir prarastume viską, kas mums duota nuo gimimo? Ar ne taip?

Pažiūrėkite, su kiekviena diena jūsų vaikai tampa laimingesni ar priešingai? Prisipažinkite, kaip yra? Visa esmė tokia, kad mes neišmokėme jų išvalyti savo proto, kilti aukščiau, atsikratyti neigiamų emocijų, kurios atsiranda gyvenime. Tai turi didelę reikšmę.

Taigi kito žmogaus supratimas, mokėjimas duoti jam laisvą erdvę, judėjimą ir centruotumą, taip pat karštligiškumo pašalinimas - visa tai būtina jeigu jūs norite turėti gerus tarpusavio santykius, todėl kad tarpusavio santykiuose vienas eina paskui kitą. Tai kaip du ratai, kurie sujungti vienas su kitu. Reikia tam skirti kur kas daugiau dėmesio ir pastangų. Man ir nereikia šito sakyti, jūs visi žinote apie tai. Taigi teisingas suvokimas, teisingas stebėjimas ir teisingas savęs išreiškimas; ir kaip aš sakiau pradžioje šiuo klausimu aš nesu autoritetas. Todėl jei jūsų požiūris į tai kitoks, jūs turite kitokius klausimus ir idėjas, norėčiau jus išklausyti.

Klausimai ir atsakymai 

Klausimas: Begaliniame sąmoningume visi mes - smulkutės smiltelės. Kiekvienas momentas - tai dabar. Kokioje formoje egzistuoja ateitis? Tai potenciali ateitis, tikėtina ateitis arba išimtinai įmanoma ateitis?

Atsakymas: Jūs manote, kad dabartinis momentas - tai kažkoks negyvas materialus reiškinys. Jūs nematote, kad jis gyvas. Jeigu esamas momentas gyvas - jis turi pasirinkimą. Jis gyvena, jis gali pasikeisti bet kurią akimirką. Jeigu jis būtų negyvas, jis judėtų tarsi bėgiais, nebūtų jokios pasikeitimų galimybės.

Dabartinis momentas panašus į paukštį. Jis juda ir tuo pat metu jis laisvas. Jis nerieda bėgiais, nėra surištas. Suprantate apie ką aš? Mes galvojame, kad pasirinkimo galimybę turime tik mes, o Dievas jos neturėtų turėti. Jeigu jau jis kažką nustatė, reikia būtent taip ir daryti.

Jeigu jūs turite pasirinkimo galimybę, kodėl jos negali turėti begalybė, begalinė sąmonė? Ji stebės jus: ar su jumis viskas gerai. Tuomet ji gali pakeisti savo judėjimo kryptį, kodėl gi ne? Suprantate ką aš sakau? Mums norisi galvoti, kad ateitis nustatyta, tačiau ji gali būti skirtinga. Ji ir yra skirtinga, įvairi.

Klausimas: Sveikas, taip smagu vėl tave matyti. Jeigu paimtume ką nors ką tu myli ir tu žinai, kad tu labai jį myli ir atsimeni apie tą žmogų, bet jis dar neprabudo ir neatsimena tavęs, kaip su tuo elgtis?

Ravi Šankaras: Klausimas paprasčiausiai toks, kaip su tais jausmais susitvarkyti, taip?

Klausimas tęsiasi: Ne, aš neišgirdau. Koks klausimas?

Ravi Šankaras: Kaip elgtis, jei jauti skriaudą?

Klausimas tęsiasi: Ne!

Ravi Šankaras: Na, kai ką nors myli ir jie nepripažįsta tavo meilės? Ir tu tada jauti skriaudą ir skausmą?

Klausimas tęsiasi: Teisingai.

Ravi Šankaras: M-m, ar ne taip?

Klausimas apie skausmą, taip?

Klausimas tęsiasi: Na taip, turbūt ir apie tai taip pat, bet apskritai tai aš turėjau omenyje, kad tu atsimeni juos, myli juos, o jie neatsimena tavęs. Taip, tai skaudu, bet ar galima tokiu atveju ką nors padaryti? Ar reikia tiesiog eiti toliau, žinant, kad jie tavęs neatsimena, ir tiesiog eiti toliau?

Ravi Šankaras: Kai jūs ką nors mylite, netgi jei jie nesupranta to, jie myli jus. Bent jau taip jūs jausite, kad jus labiau myli. Suprantate, visa esmė išraiškoje. Skirtingi žmonės išreiškia savo jausmus skirtingai. Iš kur jūs žinote, kad koks nors žmogus jūsų nemyli? Ir vėl gi meilė - tai ne veiksmas, tai ne poelgis. Kas nors gali pasiųsti jums dešimt atvirukų su tokiais žodžiais "Aš myliu tave, aš myliu tave" ir nejausti nei lašo meilės viduje. Taigi neskubėkite su išvadomis, todėl kad meilė - tai mūsų prigimtis. Ir to žmogaus prigimtis taip pat. Todėl neprisiriškite prie meilės išraiškos būdo. Laikykitės daug gilesnio supratimo. Suprantate apie ką aš? O skausmas arba skriauda - tai meilės dalis. Jūs turite su tuo susitaikyti. Kitos išeities nėra. Pavyzdžiui, jeigu jūs ką nors labai mylite, o jis jums nenusišypsojo, tiesiog buvo užsiėmęs kažkuo, tai jus labai giliai sužeis. Jūsų gi neskriaudžia tie, kuriems jūs visiškai abejingi, kurių jūs nepažįstate, teisingai? Koks nors nepažįstamas aprėks jus, bet jūs neįsižeidžiate. Jūs atsakote tuo pačiu, o paskui einate namo ir ramiai sau ilsitės. Arba kas nors blogai į jus pasižiūrėjo, bet jums vis tiek, tai nesvarbu. O jeigu kas nors jums brangus neskambina arba nesišypso, jūs toks suglumęs... Todėl, kad skausmas meilėje neišvengiamas. Jėzus - tai meilės simbolis, o kryžius - skausmo simbolis. Jėzus nukryžiuotas ant skausmo. Tik tada jei pasineriate į save ir paverčiate šį skausmą malda jūs galite nugalėti skausmą. Suprantate ką aš sakau? Skausmas gali išstumti iš jūsų meilę ir iššaukti neapykantą. Ir tas pats skausmas gali iššaukti maldą, susitaikymą, padaryti jūsų meilę labiau besąlygišką. Skausmas gali sunaikinti meilės priešą, reikalavimą. Suprantate apie ką aš? Skausmas - tai ginklas, kurį meilė turi prieš vidinius reikalavimus. Reikia gilintis į jį, stebėti jį ir būti su savimi. Skausmas - tai pati pirmiausia patirtis žmogaus gyvenime. Atėjimas į pasaulį labai skausmingas. Vaikui, kuris išeina iš motinos įsčių, labai skauda. Jis ateina į pasaulį ir verkia. O paskui žiūri į motiną ir sužino, kas tai yra meilė. Suprantate apie ką aš? Skausmas - tai mūsų pirmoji patirtis. Bet ne kančia. Tarp jų yra skirtumas. Skausmas - tai pirmoji gyvenimiškoji patirtis. O už skausmo ribų yra palaima. Kai jūs buvote motinos įsčiose, niekas jūsų nejaudino.

Štai ką sakė Buda: "Išeikite už gimimo ir mirties ciklo ribų, už gimimo ribų yra palaima. O su gimimu ateina skausmas".

Klausimas: Aš norėčiau žinoti, kaip geriausiai padėti vaikui išsilaisvinti nuo neigiamų emocijų, kurios prisikaupia dienos metu.

Ravi Šankaras: Nuvežkite juos į Disneilendą.

Klausimo tęsinys: Bet jie vis tiek nelaimingi!

Ravi Šankaras: Nejaugi? Vaikai jau iš savo prigimties yra laimingi. Jeigu jie nelaimingi, tam yra priežastis, negalima būti nelaimingu be priežasties. Tik laimingu galima būti be priežasties. Suprantate? Tam nereikia priežasties. Neverskite vaikų užsiimti rimtais dalykais. Jų kalba - linksmas žaidimas. Aš sakyčiau, taip turėtų būti ir su suaugusiais...

Klausimas: Panditdži (Panditji), tu kalbėjai apie savo svarbumo suvokimą. Esu hipnozės terapeutas ir dirbu su daugeliu žmonių ties savojo "Aš" suvokimu ir tarpusavio santykiais. Aptikau, kad daugelis žmonių neišmoko savęs mylėti. Jie pradeda tarpusavio santykius ir reikalauja meilės, todėl pas juos atsiranda problemos tarpusavio santykiuose. O kai aš dirbu su jais ir mokau juos mylėti save, jų reikalavimai mažėja ir tarpusavio santykiai darosi geresni. Štai šituo aš norėjau pasidalinti.

Ravi Šankaras: Taip. Vėlgi, žinote, aš girdėjau apie žmones, kurie keliasi rytais... Tai buvo, galbūt pernai, taip, prieš metus, Šveicarijoje. Aš ten mačiausi su viena sutuoktinių pora. Štai ką jie darė kiekvieną rytą: Vyras keldavosi, sėsdavosi ant lovos maždaug apie trečią valandą, 3 arba 5 valandą ir kartodavo: "Aš myliu save, aš myliu save, aš myliu save". Aišku labai greitai žmonai tai nusibodo. Jie susipažino su vienu iš mūsų mokytoju Wallace, kai sėdėjo kavinėje. Jie pasakė: "Mes užsiimame tokia dvasine praktika, keliamės rytais ir sakome: "Aš myliu save". O Wallis jiems atsakė: "žinote, tam nėra poreikio. Mes to nedarome, mes tiesiog mylime". Mes esame meilė, suprantate? Nereikia to įtvirtinti savo prote. Žinote visas tas pozityvus mąstymas nėra jau taip moksliška. Aš net pasakysiu taip: tai neišmintinga. Tarkim, jūs esate Los Andžele ir žinote kad jūs Los Andžele, bet jums nereikia kartoti kasdien: "Aš Los Andžele, aš Los Andžele". Jeigu jūs pradėsite kartoti, kad jūs Los Andžele, jūs pradėsite abejoti: o galbūt aš Denveryje, Kolorado valstijoje? Kai jūs ką nors žinote, jūs tai žinote. Jums nereikia nuolatos to kartoti. Toks kartojimas giliai viduje pagimdo negatyvumą. Žmonės apie tai nežinojo, jie tai išleido iš akiračio, turbūt buvo užimti. Tačiau jei kartojame teigiamas mintis, kažkur viduje kaupiasi ir neigiamos. Suprantate apie ką aš? Ir protas svyruoja kaip švytuoklė. Todėl nereikia stengtis savęs mylėti, dėti pastangas į tai. Tiesiog giliai atsipalaiduokite. Atsipalaiduokite, pakvėpuokite. Nereikia sau sakyti: "Aš myliu save". Tiesiog pajauskite tai, žinokite, kad jūs meilė. Meilė tai ne žodžiai, kurie yra jūsų galvoje, o jausmas, kuris valdo visą kūną. Tai vibracija, srautas, kuris praeina per jus. Suprantate apie ką aš? Aišku jei jūs nueisite pas psichologą ar psichoterapeutą ir pakalbėsite su jais, papasakosite apie visas savo problemas, jūs galite pajausti kažkokį palengvėjimą. Ir jūsų nuotaika pagerės. Bet tai tik laikina priemonė. Žinote žmonės eina pas psichologus dvidešimt arba dvidešimt penkis metus iš eilės. Iškapsto traumas, žinote, visus vaikystės pergyvenimus, bet palengvėjimas neateina. Suprantate? Taigi aš nenoriu pasakyti, kad reikia galvoti apie neigiamus dalykus. Aš sakau, kad reikia išeiti už teigiamų ir neigiamų minčių ribų. Nereikia įteiginėti sau: "Man viskas pasiseks, man viskas pasiseks". Na įteigėte sau tai, o jeigu kartą jums nepavyks, antrą kartą nepavyks, teigiamas mąstymas nesuveikia, ir į jus įsėlina abejonės. O kai atsiranda abejonės, jūs stengiatės jų išvengti ir įteiginėjate sau dar smarkiau. O kuo daugiau pastangų jūs dedate, tuo daugiau priešinasi protas, tuo stipresnės abejonės, ir ateina visiškas nusivylimas. Yra daug žmonių, kurie užsiima teigiama įtaiga. Jų protas toks įtemptas. Jie nežino, kas tai yra ramybė ir atsipalaidavimas, nes jiems nuolatos reikia kažką tvirtinti, todėl kad jie bijo, kad atsiras kokia nors negatyvi mintis ir pradės juos persekioti. Ir visi tie teigiamo mąstymo metai prapuls veltui. Suprantate apie ką aš?

Protas paklūsta kitiems įstatymams. Tai, kam jūs priešinatės mintyse, išlieka. Ir jeigu jūs priešinatės negatyvumui , jis išliks. Tam, kad būtų galima išspręsti šią problemą, reikalingas mokėjimas. Ir aš galiu jums pasakyti, kad kvėpavimas labai geras pagalbininkas šiame reikale.

Klausimas: Meilė - tai daugiau nei meilė kam nors, ar ji užsibaigia, kai jauti meilę visai žmonijai ir visiems žmonėms, kuriuos sutinki?

Ravi Šankaras: Taip. Gyvenimas duodamas tam, kad suprastumėte, kad jūs esate meilė. Ir jūs esate meilės vandenyne. Jeigu jūs žiūrite į medį, paukštį, vandenyno bangas, gėlelę ir jaučiate tą pačią meilę, kokią jautėte tarpusavio santykiuose, jus apima toks pat jausmas, tada jūsų šypsena tampa amžina. Niekas pasaulyje nuo jūsų veido negalės nutrinti šios šypsenos.

Klausimas: Gal galite papasakoti apie tai, kaip priešingybės prisitraukia arba atsistumia? Aš girdėjau, kad žmonės traukia vienas kitą priklausomai nuo to, kiek jie panašūs. Trauka vyksta tarp panašių charakterių ar tarp skirtingų?

Ravi Šankaras: Pritraukia energija, teisingai? Gali būti ir taip, ir taip. Proto lygmenyje prisitraukia panašūs. Jeigu protas stiprus, tai įvyksta taip, jei stiprus kūnas... Aš noriu pasakyti, kad čia viskas nevienareikšmiška. Tai sudėtinga situacija. Suprantate? Visi šie skoniai ir įpročiai, jie gali keistis gyvenimo eigoje. Tiesiog žinokite, kad jūs vientisi. Jūs totalūs ir jumyse yra viskas.

Klausimas: Yra tokia situacija: vaikui atsitiko nelaimė ir jau kelis metus jis negali kalbėti, judėti, bet viską supranta. O tėvus valdo įvairios emocijos. Meilė yra, bet energija dingsta, jos nebėra. Ką jiems pasakyti, ir kaip? Jie nereaguoja vienas į kitą. Jie, atrodo, nori mylėti, bet negali. Kaip jiems atidaryti naują kanalą, ką jie gali padaryti?

Ravi Šankaras: Aš pateiksiu tokį pavyzdį. Žinote, vienoje labai įžymioje Indijos šeimoje buvo sūnus. Jam pakilo temperatūra ir motina nuėjo pas daktarą vaistų. Gydytojas skyrė kažkokį vaistą, kurio sudėtyje yra sieros, o tėvas nežinojo, kad motina jau davė vaikui šio vaisto. Jis davė dar vieną dozę. Jis tiesiog norėjo greičiau išgydyti vaiką nuo karščiavimo. Bet atsitiko taip, kad vaikas apsinuodijo vaistu ir neteko regėjimo. Šeima pradėjo važinėti su juo per visą pasaulį pas įvairius specialistus: į Niujorką, Vokietiją, Japoniją. Bet niekas negalėjo jiems padėti. Šis žmogus jautė didelę kaltę, ir žmona irgi buvo nelaiminga. Šis atvejis labai paveikė jų santykius.

Bet ką daryti? Juk regėjimo vaikui nesugrąžinsi. Nieko negalima padaryti: pažeistas regėjimo nervas. Pažeista tinklainė.

Tuo metu, prieš keletą metų, aš pasakiau jam: "Pažiūrėk, tu turi vieną tokį vaiką, o be akių yra milijonai vaikų". Tai jį palietė. Jis įkūrė akių donorų transplantacijos ligoninę. Ir atidavė visas jėgas akių gydymo ligoninių organizacijai keliuose šalies regionuose. Ir jūs žinote, milijonai žmonių gavo pagalbą. Tai buvo tik prieš 10 metų. Mes susitikome su juo 1986 metais. O dabar, 1997 metais, šis žmogus daro tiek daug kitiems. Ir jis pasakė: "Gurudži, aš niekad to nebūčiau padaręs, jeigu ši šeimos nelaimė nebūtų įvykusi". Žmonės taip jam dėkingi už tai, kad jis užsiima akių donoryste (žinote, kai žmonės miršta, jų akis galima išsaugoti transplantacijai). Taigi, jei pažiūrėsime plačiau, tai pamatysime, kad kiekviename įvykyje yra kažkas, kas pastūmės jus link kažko gero.

Klausimas: Siekimas turėti partnerį savo valdžioje ir materializmas. Kaip tai apsunkina santykius? Kaip, pagal jus, galima įveikti šio reiškinio pasąmoningą poveikį?

Ravi Šankaras: Žmonės traukia vienas kitą fiziniame lygmenyje. Bet jeigu tai tik fizinė trauka, ji nepatenkina žmogaus. Yra tiek pornografijos, bet ne visi ją žiūri ir ne visi pasitenkina, jeigu tai tik seksas. Nes troškimas prote — tai ne tik sekso troškimas, bet ir kažko didesnio. Štai todėl klausimas apie santykius atsiranda antrame mūsų egzistavimo lygmenyje — prote. Kai mes norime, kad mumis rūpintųsi. Suprantate, aistroje, sekse antras žmogus tampa objektu. Fizinėje traukoje yra tik agresija, bet meilėje yra savęs atidavimas, romumas. Įvyksta transformacija, nes protas jaučia meilę gilesniame egzistavimo lygmenyje, ne tik fiziniame.

Aišku, meilė atsiskleidžia ir fiziniame lygmenyje. Todėl neįmanoma paimti tik dalį šio reiškinio ir padaryti kažkokią išvadą. Vėlgi, seksas — tai energija, kurios dėka tai įvyksta, ir kvėpavimas irgi susijęs su seksu. Lytėjimas susijęs su kvėpavimu, su oru, su oro stichija. Suprantate, po vandeniu lytėjimas visai kitoks. Jūs nejaučiate prisilietimų. Lytėjimui reikalingas oras. Taigi, jūsų kvėpavimas atsako už pojūčius.

Klausimas: Pakeliui čia aš galvojau apie šį susitikimą Santa-Monikoje, apie meilę, apie tai, kaip galima mylėti savo vaiką ir tuo pačiu metu teršti aplinką? Kaip mylėti kažką, jeigu yra konfliktas Bosnijoje? Jeigu yra žydai ir palestiniečiai, kurie kovoja? Ko man jį mokyti? Kokį aš rodau pavyzdį? Masinis naikinimas, genocidas, — aš nesuprantu šito.

Ravi Šankaras: Taip, visa tai yra, nes mes neišmokėme vaikų elementarių žmogiškų vertybių. Paprastas švietimo trūkumas — visų šių nelaimių ir kovų priežastis. Mes nieko nežinome apie mūsų kūną, apie kvėpavimą, protą, intelektą, atmintį, ego ir "vidinį Aš" — apie septynis mūsų egzistavimo lygius.

Žinote, žmogus sako, kad islamas — tai gerai, ne dėl pačios islamo vertės, o todėl, kad "Aš musulmonas, reiškia, islamas — tai gerai!" Kai kažkas sako: "Biblija — tai gerai!" — jis nesako to dėl pačios Biblijos vertės, dėl to, kad tai puiki knyga. Bet: "Aš krikščionis — reiškia Biblija — tai gerai! Aš induistas, reiškia Gita — teisinga!"

Mes susitapatiname su ribotu ego: "Aš - kas nors, arba aš - kažkas!"

Tai panašu į vaikus, kurie mokykloje sako vienas kitam: "Mano mama geresnė už tavo! Mano mokytojas geresnis už tavo!" Tas pats vaikiškas mentalitetas būdingas ir suaugusiems, kurie sako: "Mano kultūra geresnė, negu tavo kultūra! Mano religija geresnė, negu tavo religija!" Suprantate? Tad kai žmogus visų pirma sutapatina save su kažkokia religija, jis pasiruošęs atiduoti gyvybę už tai, kad išsaugotų šią priklausomybę. Jis sako: "Tegul aš mirsiu, bet aš liksiu žydas!" Argi tai ne kvaila?!

Visų pirma mes — dieviškumo kibirkštis. Mes esame meilė!

Antra, mes žmonės.

Trečia, mes vyras arba moteris.

Ketvirta, mes gyvename kažkokioje šalyje, priklausome tam tikrai tautai.

Penkta, mes išpažįstame tam tikrą religiją.

Bet mes prarandame šią tvarką. Mes niekad negalvojame, kad esame dieviškojo prado dalis, mes pamirštame, kad visų pirma esame žmonės. Mes tik kartojame: "Čia vakarų kultūra, o ten — rytų; čia vakarų tradicija, o ten — rytų; čia vakarų religija, o ten — rytų".

Reikia nustoti taip save riboti. Jums priklauso visas šios planetos turtas. Ar išmintis ateina iš Biblijos, ar iš Avestos, ar tai Dao arba Lao Czi mokslas — ši išmintis priklauso jums. O dėl to, kad nėra teisingo dvasinio išsilavinimo, šiandieniniame pasaulyje atsirado fanatizmas. Ar ne tiesa? Todėl reikia duoti žmonėms teisingą dvasinį išsilavinimą. O kas yra teisingas dvasinis išsilavinimas? Tai supratimas, kad mes visi — viena visuma. Mes visi — dieviškojo prado dalis. Mes visi žmonės. Mūsų visuomenėje reikalingas žmogiškųjų vertybių ugdymas.

Jie sako: "Vakarų religija". O kas yra Vakarų religija? Tai juk Artimųjų Rytų religija, teisingai? Šiandien pasaulyje yra tik Artimųjų Rytų ir tiesiog Rytų religija. Nėra Vakarų religijos, teisingai? Bet mes daliname viską mintyse į Rytų ir Vakarų, į gerą ir blogą.

Visi šie konfliktai ne tik vienoje šalyje, bet ir visame pasaulyje yra suklydimo pasekmė. Suprantate? Todėl imkite tai, kas yra geriausia iš kiekvienos kultūros, iš kiekvienos religijos, iš kiekvieno kontinento, ir tuomet jūs busite 21 amžiaus žmogus.

Redaktoriaus žodis:

Nuostabūs žodžiai, ar ne taip? Persiųskite šį straipsnį savo draugams, ir pasaulyje bus daugiau gėrio. 

Komentarai

freespirit portretas

Ačiū vertusiems ir redagavusiems :) Jei Guru Dev Ilgais plaukais...
rasma portretas

Tikrai nuostabūs ir išminti žodžiai. Verčia susimąstyt..
Jurateja portretas

Tiesiog suzaveta,isminties saltinis.