Siekiantiems galutinės tiesos

Be aplinkinių žmonių - nežinotume kas esame, netobulėtume. Kiti - mūsų veidrodinis atspindys, per juos mes galime pažinti save. Kuo daugiau pats sau užduodi klausimų „kas aš esu?“, „ką aš čia veikiu?“ ir pan. - tuo labiau gali įsigilinti į save ir patobulėti. Ir nereikia nieko bijoti, nes be tikrojo „aš“ šiam pasaulyje daugiau nieko nėra. Viskas, ką mes matome aplink save - tėra veidrodiniai vartai, ir jeigu mes žiūrime į juos su baime, tai ir matome baimę.

Kaip toje rusų animacijoje, kur personažas pasižiūrėjęs piktai į savo atvaizdą upelyje, pats išsigando ir nubėgo mamai pasiguosti.Tad nereikia bijoti savęs, nes kokį save įsivaizduosi, tokį save matysi ne tik tu pats, bet ir aplinkiniai, taip kitų ir būsi priimamas.

Ši tema atskleidžiama ir japonų animacijoje, rodytoje per LNK „Metalinis alchemikas“, bei filme „Matrica“, - parodomi du pasauliai, kurie perkeltine prasme egzistuoja ir realiai. Man patiko autorių interpretacija. Ir nors filmas nėra rytų šalių, tačiau idėjos jame paimtos iš rytų. Taip pat, man labai patinka budizmas, nes jis tolerantiškai žiūri į skirtingas religijas ir nesiekia su jomis konfliktuoti, dėl to iš jo išsivystė net keli porūšiai.

Svarbiausia tai, kad visų mūsų galutinis tikslas yra pažinti save, galutinę tiesą, Dievą, pasiekti nušvitimą...galima vardinti ir vardinti, bet iš tikrųjų, t.y. vienas ir galutinis tikslas, neapibūdinamas žodžiais, nes nėra materialus. Šį tikslą galima tik pajusti ir išgyventi.