Prokrastinacija

Šaltinis: http://atlana.narod.ru/procrastination.html

Prokrastinatoriai (angl. procrastinators) — asmenybės, kuriems būdinga atidėti sprendimų priėmimą, nutolinti ir atidėti įvairių darbų atlikimą "velėsniam laikui". Diagnozuojama "Aitken''s Procrastination Inventory" pagalba.

Mano straipsnio tikslas — psichologinis prokrastinacijos tyrimas. Prokrastinaciją galima apibrėžti kaip užsispyrusį nenorą pradėti tuos reikalus, kuriuos jau seniai laikas užbaigti. Net patys organizuoti žmonės laikas nuo laiko siekia išvengti nemalonių arba nuobodžių užsiėmimų, atideda vizitą pas dantistą arba pajamų deklaracijos užpildymą. Klasikinis chroninės prokrastinacijos pavyzdys — studentų įprotis ruoštis egzaminui paskutinę dieną, arba naktį prieš egzaminą.

Tačiau prokrastinacija yra ne tik studentų liga. Nemažai suaugusių žmonių yra prokrastinatoriai, ypač jeigu turėti omeny šio psichologinio fenomeno rūšių įvairovę. Tai pavyzdžiui yra: baimė rizikuoti ir išbandyti ką nors naujo; sėdėjimas toje pačioje vietoje, nors tai ir sukelia nepasitenkinimą, pvz. nemėgstamas darbas arba banalus sėdėjimas namie; įprotis "susirgti" kiekvieną kartą, kai artėja ypač sudėtingas arba nemalonus įvykis arba užduotis; atsisakymas priimti sprendimus ir nenoras įsitraukti į konfrontaciją; kaltės už savo nesėkmes suvertimas kitam; grandioziniai planai, apie kuriuos priimta tik svajoti, bet kuriems pradėti vis nėra laiko; savo gyvenimo pavertimas į ištisų nereikalingų bet įprastų užsiėmimų ir pramogų makalinę, kai svarbiems reikalams nelieka nei laiko, nei jėgų.

Prokrastinacijos paradoksas: jos atrodantis akivaizdus tikslas — gyvenimo palengvinimas — praktiškai virsta rimtomis problemomis, nes mes praleidžiame galimybes, stresuojame, pergyvename vidinę nesantaiką.

Šiuolaikinė psichologija laikosi tokios nuomonės, kad prokrastinacija — tai emocinė reakcija į planuojamus arba būtinus veiksmus. Priklausomai nuo šių emocijų charakterio, prokrastinacija būna 2 pagrindinių tipų: "atsipalaidavusi", kai žmogus leidžia laiką kitiems, malonesniems užsiėmimams ir pramogoms, ir "įtempta", kai yra bendras nuovargis, laiko suvokimo praradimas, nepasitenkinimas savo pasiekimais, neaiškūs gyvenimo tikslai, neryžtingumas ir nepasitikėjimas savimi.

"Įsitempę" prokrastinatoriai

Nesėkmės baimė yra, tikriausiai, pati populiariausia "įtemptos" prokrastinacijos priežastis. Tai ir baimė, kad neatliksi užduoties dėl reikalingų žinių stokos (arba talento, pasisekimo), ir baimė parodyti savo nekompetenciją. Per daug savikritiški žmonės vengia daugybės veiklų formų, ypač jeigu jose yra rungtyniavimo elementas. Kartais jie supranta, kad atsisakymas kovoti — tai irgi pralaimėjimo forma, ir pergyvena dar ir dėl to. Tuo pačiu metu, pralaimėjimas be kovos yra mažiau skausmingas negu realios pastangos žlugimas. Kartais prokrastinatorių nepilnavertiškumo kompleksas pasireiškia kaip tam tikra didybės manijos forma: "aš galiu tai padaryti žymiai geriau (negu kažkas), tiesiog neturiu kada tuo užsiimti".

Ypač aštriai pergyvena nesėkmės baimę perfekcionistai. Aišku, pats tobulybės siekimas — visai nebloga savybė ir jos saikus kiekis padėda būti tvarkingam. Dar, tie, kurių perfekcionizmas pasireiškia kaip siekis įveikti ir nugalėti, dažniausiai nėra prokrastinatoriai. Blogiau tiems, kas stengiasi būti aukštumoje siekiant pamaloninti ką nors kitą (tėvus, mokytojus, publiką). Dar vienas šios situacijos variantas — kai žmogų nuo vaikystės įtikino, kad tik tas vertas meilės, pagarbos ir pripažinimo, kas yra ypatingai protingas arba talentingas. Žmonės su tokiais įsitikinimais neretai užtempia savo problemų sprendimą dėl pasąmoningos baimės: manę nustos mylėti ir gerbti, jeigu tai, ką aš padarysiu, neatitiks tobulybės reikalavimų arba bent jau mano paties iškeltų aukštų reikalavimų.

Sėkmės baimė. Dažniausiai šis keistas fenomenas prasideda mokykloje, kuomet kai kurie mokiniai pradeda mokytis akivaizdžiai prasčiau, negu iš tikrųjų galėtų. Jie taip elgiasi tam, kad juos priimtų į labiau "pašėlusių" draugų kompaniją, kurios draugystę ir nuomonę jie brangina. Kartais vaikas mokosi ne pilnu pajiegumu dėl maždaug tokių baimių: "siuntinės į olimpiadas" arba "perves į geresnę klasę, o aš nenoriu mesti draugų". Kai kurioms mergaitėms stiprus stabdis (ir ne tik moksluose, bet ir kituose sferose) yra stereotipas: "vyrai bijo ir vengia protingų moterų...", arba "sportas — nemoteriškas užsiėmimas, nebent tai dailusis čiuožimas arba gimnastika", arba dar: "moteris, daranti karjerą, nustoja būti moterimi".

Pasipriešinimas išorinei kontrolei. Tokio tipo prokrastinatoriai saveikauja su realybe "pasiviai-agresiviu" būdu. Sielos gelmėje jie yra įsitikinę, kad jų norai  — įstatymas, todėl bet kurie reikalavimai (iš giminaičių, mokytojų, viršininkų, bendradarbių) sukelia jiems protestą. Neretai toks elgesys yra išorinė reakcija į vidinį nepasitenkinimą savo padėtimi ir reakcija į įsižeidimo jausmą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad būti pačiam sau šeimininkui ir daryti tik tai, ką laikai svarbiu, — tai stiprios valios ir nepriklausomybės įrodymas. Bet čia yra spąstai: galima visą gyvenimą sugaišti šiems įrodynėjimams, vietoj to, kad daryti reikalingus ir naudingus sau darbus. Kas iš esmės yra ta pati vergystė.

Klasifikuojant "įsitempusius" prokrastinatorius ne motyvaciniu, bet elgesio atžvilgiu, galima išskirti tokius tipus: "Krizių-kūrėjai" -- suranda kaip iš pačios paprasčiausios užduoties išpusti didelę problemą. "Aštrių pojučių megėjai" -- mėgstą adrenalino karštligę ir randą ypatingą pasitenkinimą baigiant projektą naktį prieš pabaigą. "Klaidingų įsivaizdavimų aukos" -- įsitikinę, kad jiems geriau sekasi, jeigu jie dirba streso sąlygomis. Keista, kad šis mitas yra toks populiarus, juk ir patirtis ir saikas protas sako priešingai: darbų, atliktų skubant, kokybė prastesnė. "Svajotojai" generuoja įspūdingas idėjas, tačiau nemėgsta gilintis į detales,  o ypač tas detales atlikti.

"Daugiastoleliniai" ypatingi tuo, kad sudaro pernelyg ilgą svarbių ir neatideliotinų darbų sąrašą. "Lėti" -- pavadinimas viską sako. Neretai tai griežtų ir autoritarinių tėvų vaikai. Nuo vaikystės įpratę, kad jų darbai nuolat kritikuojami, jie pripranta atidelioti darbus, t.y. lėtumas -- savotiška protesto forma. "Impulsyviniai" -- atrodo, kad tai lėtumo priešingybė, bet abu šie tipai turi bendrą bruožą: nemokėjimą išsirinkti teisingus prioritetus ir jų siekti. Rezultatas: užuot rašius referatą, žmogui gali staiga užsinorėti tvarkyti kambarį.

"Atsipalaidavę" prokrastinatoriai

Ši grupė yra ko gero populiariausia tarp studentų. Jeigu "įsitempę" prokrastinatoriai kenčia nuo žiauraus vidinio kritiko, tai "atsipalaidavę" prokrastinatoriai nutildo savo vidinį kritiką saviapgaulės būdu. Jų prokrastinaciją -- tai bėgimas nuo nemalonių pergyvenimų, susijusių su tuo, ką jie atideda. Iš pradžių jie to nedaro, nes jiems nuobodu (arba dėl to, kad jiems nepatinka dėstytojas, arba nes nėra nuotaikos...), o vėliau ieško pasiaiškinimų arba sugalvoja pseudoracionalius savo elgesio paaiškinimus. Nors, nereikia supaprastinti asmeninių "atsipalaidavusių" prokrastinatorių problemų. Jų motyvų gelmėje gali būti siekimas patenkinti svarbiausius emocinius poreikius: dėmesio, bendraamžių pripažinimo, meilės, pasitikėjimo savimi.

Kovos metodai

Kaip matome, prokrastinacija neretai būna gilių vidinių priežasčių pasekmė, tokių kaip baimė, abėjojimas dėl savęs, pasibjaurėjimas dėl veiklos, kuria esi priversas užsiimti. Iš čia išplaukia ir pati efektyviausia jos įveikimo strategija: išaiškinti savo psichologines problemas analizuojant save — sąžiningai ir kruopščiai. Nuo išsiaiškinimo prasideda problemų įveikimas. Kartais reikia profesionalaus psichologo pagalbos arba specialios literatūros.

--- 

Gali padėti ir paprastesnės priemonės. Pavyzdžiui, planavimas ir sąrašų sudarymas artimiausiai dienai. Kartu reikia nusiteikti, kad planų įvykdymas 100% ne visada realus, ir reikėtų nuoširdžiai džiaugtis dėl kiekvienos "varnelės", o ne pergyventi, jeigu ne visi punktai padaryti. Ir dar viena paslaptis: planuokite ne tik darbus, bet ir pasilinksminimus -- tai tokia pat svarbi gyvenimo dalis, kaip ir darbas. Skirtumas tarp produktyvių sėkmingų žmonių ir nevykelių yra proporcijose ir prioritetose.

Gerai veikia požiūrio į darbą pakeitimas. Ne paslaptis, kad net patys baisiausi prokrastinatoriai turi užsiemimų, kuriuose jie rodo organizuotumo ir tvarkingumo stebūklus. Kažkas, pavyzdžiui, niekad nepraleidžia mėgstamo serialo, kažkas dėmesingai stebi mėgstamos krepšinio komandos laimėjimus ir pralaimėjimus, kažkas negali pragyventi dienos nepalikus komentaro Feisbuke. Iš kitos pusės -- bet kuris priverstinis darbas sukelia vidinį pasipriešinimą. Išeitis akivaizdi: spaudžiantį "man reikia" galima pakeisti į "aš noriu". Ir tai ne taip sunku, jeigu prisiminsime, kad galutinį sprendimą visada priimame mes. Be to, reikia suprasti kad beveik viskas pasaulyje yra daroma iš pareigos. Jeigu žmonės darytų vien tai, ką nori, kasininkė prieš jus sumąstytų nuvažiuoti prie jūros, paliktų kasą ir išeitų iš parduotuvės.

Dar vienas paprastas, bet efektyvus būdas sąmonės paruošimui — teisingų prasmės konstrukcijų panaudojimas. Pavyzdžiui, užuot sakę "man būtinai reikia užbaigti..." geriau pagalvoti: "kada galėčiau pradėti..." arba: "kokį mažą žingsnį tikslo link aš galiu padaryti dabar..." — juk jeigu preisime prie darbo kažkiek kartų, darbas bus galų gale užbaigtas. Tiems, ką gąsdina laukiančio darbo apimtis ir sudėtingumas, vietoj "tai neįveikiama", geriau pagalvoti: "nuo kuo galima pradėti...". O tiems, kas bijo nesėkmės, geriau pakeisti "man nieko neišeis" į "mano šansai padidės, jeigu aš...".

Perfekcionistai turėtų leisti sau būti "paprastiems mirtingiesiems" ir prisiminti, kad absoliutaus tubulumo mūsų pasaulyje tiesiog nėra. Patartina suvokti, kad bet kuris didelis ir tobulas rezultatas pasiekiamas daugybės mažų ir netobulų žingsių dėka, iš kurių kiekvienas artina mus prie pageidaujamo tobulumo. Pravers ir tiesioginis nusistatymas sėkmei — tik jokių būdu ne "aš turiu padaryti viską geriausiai", bet "man viskas pavyks kaip reikia ir laiku".

Vienas paradoksalių metodu — sudaryti sąrašą, kur pagrindinę vietą užima ne darbai su poilsio pertraukomis, bet poilsis, kaitaliojamas su darbais. Gali padėti ir darbas "laiko paskirstymo" režimu. Šis terminas, atėjęs iš programavimo, reiškia, kad vietoj nuoseklaus darbų atlikimo (kai negalima pradėti kito darbo neužbaigus pirmo), vienu metu yra atliekama keletas skirtingų darbų — dalimis. Skirkite tam mažus laiko tarpus (nuo 5 iki 30 min.) arba suplanuokite padaryti ką nors konkretaus ir nedidelės apimties. Darbas, kurį buvo baisu pradėti, gali įtraukti taip, kad bus sunku atsitraukti.

Sąžiningai prisipažinsiu: tam, kad galėčiau parašyti šį straipsnį, turėjau pasinaudoti kai kuriomis joje aprašytomis priemonėmis. O rašyti jį aš pradėjau maždaug prieš 2 metus, kai internete nebuvo nei vieno dokumento pagal raktinį žodį "prokrastinacija" (šiandien tokių jau šimtai). Vis gi psichologai teisūs: kai ją įveiki, atsiranda sveikas situacijos kontrolės pojutis, pasitikėjimas savo jėgomis, didėja dvasinės pusiausvyros ir vidinės laisvės jausmas.